Dėdės Tomo žaidimų kampelis Nr. 44

Taip punktualiai, taip reguliariai, beveik pati negaliu patikėti. Mes matome tai kaip iššūkį, kol tai darau, tęsiu tą tendenciją. Ne vėliau kaip vidurvasarį deja/tikiuosi (?) teks dar daug ką duoti. Bet pamatysime. Užteks mąstyti, pakalbėkime apie įdomius žaidimus!

Kadaise… specialus išankstinės prieigos pasiūlymas

Seniai, labai seniai žmonės skaitė spausdintą žaidimų žurnalą, o aš buvau prie tokio darbo. Be privalomų peržiūrų ir apžvalgų, stengėmės pateikti įvairių specialių pasiūlymų, kad būtų galima paįvairinti. Vienas iš jų – Specialusis leidinys apie ankstyvą prieigą apskritai (tuo metu dar buvo santykinė naujovė) ir keli ankstyvosios prieigos pavadinimai ypač – man pasirodė neseniai. Door Kickers: Action Squad pirmą kartą bus Londone. Durų spyriai, taktinės realaus laiko strategijos pavadinimas, buvo pristatytas Specialusis ir man pavyko susisiekti su kūrėjais, kad prisiminčiau. Kadangi žaidimas buvo 2014 m. spalį, tada „baigtas“ ir „Early Access“ liko, buvo mano darbas ir žurnalas – bent jau spausdinta – bet ilga istorija.

Mano viršutinė istorija liko žaidime – aš niekada nežaidžiau, bet vis tiek po skirtukais “Counter-Strike iš viršaus“ ir „Jagged Aljansas realiu laiku“ pateikta. Jeigu Door Kickers: Action Squad Todėl pirmiausia galvojau apie tęsinį, kuris iš tikrųjų jau kuriamas, ir net 2020 m. Veiksmo būrys yra „Spin-off“, kuris daugelyje šablono punktų skiriasi: pikseliai vietoj didelės RES grafikos, kamera iš šono, o ne viršuje, ir „Arcade Action“, kur dar pirmiausia imituojama strategija ir taktika.

Kaip „Mini-SWAT-Team“ – „mini“ viena arba su „Coop“ partneriu, ji kovoja prieš gangsterius, teroristus ir įkaitų pagrobėjus per šoninio slinkimo lygius. Skirtingos klasės, atnešančios skirtingus ginklus, įrangą, daiktus ir specialius sugebėjimus. Naujos erdvės yra gilūs šešėliai, suteikiant durų įėjimo pavadinimus. Paprastai kitoje pusėje mūsų laukia kulkų kruša, nusimeta pora Lunaticų, bet ir su artimaisiais ginklais ant mūsų arba prisisegę sprogstamąjį diržą. Paprasčiau tariant, teisingas sprendimas yra šaudyti vis dar ne visada – ilgesnių ugnies pliūpsnių atveju labai nukenčia taiklumas ir nesinori netyčia sutikti nei sprogmenų, nei įkaitų.

Daugybė kampanijų lygių samst įtaisyta Zombie Mod, tikiu vienintele užsiėmimų galimybe ir, ne mažiau svarbu, seminarų palaikymas, suteikia daug įvairovės. Tačiau primygtinai rekomenduočiau susirasti sau Coop partnerį šiam žaidimui. Vienam tai gana greita, tikrai labai sunku, ir tai neabejotinai pati smagiausia sekundė.

Tai vyksta šeimoje

Pikselių grafika gali priklausyti mano grobio schemai, aš žaidžiu, bet ir labai skirtinga. Abu Gears taktika, taip pat Duok mums Mėnulį Paskutinį kartą man buvo smagu. Po to, kai kolegos jau išsamiai aptarė abu klausimus, ir aš noriu su jumis sutikti ir visiškai sąžiningai badauti, vietoj to yra Pixel šedevras kaip antrasis nelabai slaptas šio mėnesio patarimas!

Mortos vaikai , Rogue-Lite Action-RPG... Taip, aš vis dar čia. Kas bent retkarčiais skaitė mano straipsnius, žino, kad galiu pradėti nuo pavadinimų, kur Rogue ir/ar Souls – Like (or-Lite) priklauso turinio aprašymui, dažniausiai mažai. Mėgstu iššūkius žaidimuose, bet dažniausiai būnu su jumis, nes patiriu įdomią istoriją ir apskritai linksminuosi. „Inhaltsarm“ procedūriniu būdu sukurtas „Endless Level“, „Perma-Death“ ir absurdiški rimti priešininkai man yra veikiau savęs kankinimo pirmtakai. Bet kiekvienam savo, ir taip pat nereikėtų sakyti, kad šia kryptimi yra titulų, kurie man ir taip patinka **gali.

Mortos vaikai valdo šį balansavimo veiksmą dėl tam tikro pasakojimo ir techninių „gudrybių“ žaidimo. Visų pirma, tai gana klasikinis Dungeon Crawler, kuris vis dėlto savo gražia pikselių optika papirkinėja – jei pavyksta rasti tokį stilių, kaip aš, šiek tiek. Leiskite žaisti kaip šeimos narys Bergsonas - patyręs X kartos monstrų medžiotojas, atsiribojimas, kai jiems gresia stebuklingas tamsių jėgų kalnas. Beveik visi šeimos nariai gali būti įvairiuose antžeminiuose ir požeminiuose požemiuose ir pakeisti klasių sistemą. Tėvas Johnas pildo degalus kardu ir skydu, dukra Linda yra meistriška lankininkė, jauniausias sūnus, Kevinas labiau mėgsta durklus ir atakas iš šešėlių ir tt ir tt. Kaip požemio vikšrinis žaidimas siūlo solidžią, standartinę kainą ir, kaip Rogue-Lite beveik, tu miršti… dažnai. Taigi, kaip žaidimas gali apeiti mano žemą nusivylimo toleranciją?

Toliau pateikiami dalykai Mortos vaikai lygiai taip pat geri ar net geresni nei kiti panašūs pavadinimai: daugelis rastų ir (arba) įsigytų atnaujinimų yra nuolatiniai, o laikas visada stipresnis ir vis labiau ateina su gana prastais įgūdžiais. Žinome iš tokių pavadinimų kaip Negyvos ląstelės, žaidimas tęsiasi keliais žingsniais toliau. Kiekvienas iš šeimos narių pakyla lygiu, ši pažanga niekada neprarandama – atrakinkite automatiškai, pasyvius įgūdžius, kuriais pasinaudoja jų nariai. Reguliariai keisti personažą skatinama ir apdovanojama, todėl labiau tikėtina, kad jis paliks savo komforto zoną, taip pat kitus personažus, o žaidime suteikia jam šansą.

Ir paskutinis, bet ne mažiau svarbus dalykas – (šeimos) pačioje istorijoje. Tu negali būti žaidime, beveik blogis, jei dar kartą laiminsi Laikinasis. Beveik visada laukia „namų“ – grįžtame tarp komandiruočių, visada šeimos nuosavybėje – būtent maža istorija apie mus. Kai ką nors sužinojome apie šeimos klano kasdienius džiaugsmus ir rūpesčius, dingo, nusivylimas dėl jų pačių nesėkmės ir pasinerimas kažkada paskatino mus mūšyje...

Grįžti prie… kas iš tikrųjų?

Mėnuo romo, ir labai labai lėtai grįžtame prie tam tikro normalumo. Kai kurie iš jūsų gali jaudintis šiame kontekste, vadinamojo „naujojo“ normalumo samprata yra keista, bet, mano požiūriu, tai nėra nei politinis pareiškimas, nei perdėjimas: tai (deja) tik faktas, kad praeitis kelios savaitės, o netrukus mėnesiai labai pasikeitė ir vis tiek keisis.

Kas, kaip, kiek laiko, gerai ar blogai ir pan., parodys tik laikas. Be to, ar mes norime priimti pataisas (dalį)//norime kaip visuomenė ir/ar kaip Asmuo(r), tai nėra numatoma ar priimant sprendimus. Bet užtenka pamąstyti, tai vis tiek tinka norint daug ką daryti, atrasti įdomių žaidimų ir – labai svarbu – tiesiog gyventi!

Iki kito karto
Dėdė Tomas